Pastaraisiais metais globali ekonomika susidūrė su beprecedenčiais pasiūlos šokais: pandemija ir rusijos karas prieš Ukrainą ne tik pasireiškė keturis dešimtmečius išsivysčiusiame pasaulyje nematytu infliacijos šuoliu, bet ir pademonstravo, kad sklandus pasiūlos veikimas yra kvestionuotinas. Prieš dvejus metus piko metu infliacija ES siekė 10,6 proc., o JAV – 9,1 proc. Nors aktyvios centrinių bankų pastangos tiek Europoje, tiek už Atlanto užtikrina tvariai vykstančią dezinfliaciją, geopolitinės rizikos ir toliau išlieka reikšmingos. Nauja geopolitinė realybė skatina keistis ir pasaulio ekonomiką, o tai atneša tiek iššūkių, tiek galimybių.
Greta Kunauskaitė, Lietuvos banko Tarptautinių ryšių skyriaus vyresnioji ekonomistė
Geoekonominė fragmentacija – kur esame?
Globali ekonomika susiduria su vis didesniais laisvosios prekybos suvaržymais. Į augančias geopolitines grėsmes daugelis valstybių reaguoja ribodamos laisvus tarptautinius prekių ir paslaugų mainus. 2023 m. pasaulyje buvo nustatyta beveik 3 000 prekybos apribojimų – penkis kartus daugiau nei 2015 m., o prielaidų, kad artimiausiu metu ši tendencija pasikeis, nėra daug. Ypač pastebimas prekybos tarifų išaugimas tarp geopolitinių priešininkių – per paskutinius šešerius metus prekybos tarifai tarp JAV ir Kinijos išaugo kelis kartus, o šiemet apie didesnius tarifus Kinijos elektromobiliams pranešė ir ES. Tad nenuostabu, jog pasaulinės prekybos augimas per paskutinius metus reikšmingai sulėtėjo. 2010–2019 m. metinis pasaulinės prekybos augimas vidutiniškai siekė 3,5 proc., o nuo rusijos plataus masto karo Ukrainoje pradžios sulėtėjo iki 0,8 proc.
Valstybių ekonominius pasirinkimus vis labiau lemia geopolitiniai ir saugumo motyvai. Valstybės deda vis didesnes pastangas, siekdamos strategines prekes gaminti namų rinkoje ar valstybėse sąjungininkėse – ekonominė ateitis nebesiejama su valstybėmis, kurių geopolitinė laikysena kelia klausimų. Pavyzdžiui, remiantis TVF duomenimis, po rusijos plataus masto karo Ukrainoje pradžios tiesioginės užsienio investicijos tarp geopolitiškai priešiškų valstybių mažėjo maždaug 20 proc. sparčiau nei investicijų srautai tarp valstybių, kurias būtų galima įvardinti geopolitiškai artimomis.
Geoekonominės fragmentacijos poveikis
Geoekonominė fragmentacija pasireiškia prekybos, investicijų ir technologijų perdavimo apribojimais, o tai neigiamai veikia ekonomikos augimą. TVF vertinimu, ekonomikos raidos perspektyva vidutiniu laikotarpiu išliks vangi: penkerių metų augimo prognozė tesiekia 3,1 proc. Ši prognozė gerokai atsilieka nuo 3,6 proc. augimo vidurkio 2010–2019 m. ir yra mažiausia per kelis dešimtmečius.
Dėl dažnesnių pasiūlos šokų, galimų tiekimo grandinių sutrikimų ir sumažėjusios galimybės diversifikuoti tiekėjus didėja infliacijos rizika. Ryškiausias geopolitinės įtampos ir jos nulemto poveikio pasiūlai pavyzdys – rusijos plataus masto karas Ukrainoje, kai, sutrikus dujų tiekimui, Europos Sąjungoje infliacija šovė į viršų, atskleisdama energetinės priklausomybės kainą. Be to, tiekimo grandinių perkėlimas „arčiau namų“ potencialiai gali didinti rizikas dėl padidėjusios importo koncentracijos, kuri, remiantis tyrimais, siejama su aukštesnėmis importo kainomis ir jų perkėlimu vartotojams.
Aplinkai tapus mažiau nuspėjama, ekonomikoje ima vyrauti didesnis atsargumas – mažiau vartojama, daugiau taupoma. Netikrumas dėl ateities gali skatinti verslą atsargiau priimti investicinius sprendimus, o namų ūkius – daugiau taupyti. Galima pastebėti, kad šiuo metu namų ūkių taupymo norma ES, palyginti su laikotarpiu prieš pandemiją (2016–2019 m.), yra išaugusi maždaug trečdaliu. To negalima paaiškinti vien tik padidėjusiomis palūkanų normomis. EBPO prognozuoja, kad namų ūkių taupymo normos euro zonoje bus aukštesnės nei prieš pandemiją, kadangi europiečiams vis dar sunku atsikratyti ekonominio nesaugumo jausmo, kurį kelia rusijos plataus masto karas Ukrainoje. Vartojimas sudaro apie pusę euro zonos BVP, todėl mažėjantis polinkis vartoti yra neigiama rizika vidaus paklausai ir ekonomikos augimui.
Dėl išaugusios geopolitinės įtampos galima tikėtis ir „taikos dividendo“ mažėjimo – ištekliai skiriami ne gerovei plėtoti, bet atsparumui didinti. Pasibaigus Šaltajam karui išsivysčiusios valstybės sumažino lėšas gynybai, todėl daugiau išteklių buvo galima skirti kitiems prioritetams, tokiems kaip socialinės programos ar infrastruktūros vystymas. Pavyzdžiui, iškart po Šaltojo karo karinės išlaidos Europoje per keletą metų sumažėjo beveik perpus ir ilgą laiką toliau nuosekliai krito. Dabar tendencijos keičiasi ir raginimai daugiau lėšų skirti gynybai ir ekonominiam atsparumui stiprinti yra vis garsesni. Po rusijos plataus masto karo Ukrainoje pradžios Europos karinės išlaidos per dvejus metus staigiai išaugo (36 %) ir 2023 m. beveik siekė 1990 m. lygį. Tai yra iššūkis didelei daliai išsivysčiusių pasaulio ekonomikų, kurios susiduria ir su išaugusių valstybių skolų bei lėto produktyvumo augimo problemomis.
Kokiu keliu turėtų žengti ES, siekdama sumažinti fragmentacijos nulemtas išlaidas?
Saugumo stiprinimas, neapsiribojant tik gynybos išlaidų didinimu, yra viena pagrindinių tvaraus ekonomikos augimo prielaidų. Remiantis rugsėjį pasirodžiusia buvusio ECB Prezidento Mario Draghi ataskaita, „stabilios geopolitikos pasaulyje nebuvo priežasties nerimauti dėl augančios priklausomybės nuo šalių, kurias laikėme savo draugėmis, tačiau pamatai, ant kurių kūrėme savo santykius, dabar yra sudrebinti“. Todėl investicijos į naujas technologijas, energetinį saugumą, kritinę infrastruktūrą ES mastu užtikrintų, kad ES ekonomika taptų atsparesnė globalių krizių akivaizdoje. Taip pat būtų svarbu plėtoti stiprius ir nepriklausomus gynybos pramonės pajėgumus. Remiantis Mario Draghi, ekonominių išteklių ES tam tikrai turi – Bendrija pasaulyje užima antrąją vietą pagal karines išlaidas, tačiau tai neatsispindi mūsų gynybos pramonės pajėgumuose. ES gynybos pramonė yra pernelyg susiskaidžiusi, stokojama masto ekonomikos. Strategiškesnis ir geriau koordinuotas ES požiūris į gynybą leistų ne tik padidinti atgrasymą, bet ir veiktų kaip ekonominį pasitikėjimą stiprinantis mechanizmas – pritrauktų daugiau investicijų ir skatintų didesnį vartojimą.
Norint sušvelninti geoekonominio susiskaidymo poveikį, svarbu didinti ekonominę integraciją ES viduje. Pavyzdžiui, remiantis TVF skaičiavimais, šiuo metu prekių prekybos tarp ES valstybių narių sąnaudos yra lygiavertės 45 proc. muitui. Palyginimui, JAV prekybos sąnaudos tarp valstijų siekia tik 15 proc. Labiau integruota ES rinka galėtų sudaryti sąlygas įmonėms plėstis, diegti inovacijas ir veiksmingai konkuruoti. Sumažinus vidaus fragmentaciją, vertinama, jog ilguoju laikotarpiu padidėtų ir ES produktyvumas.
Vienas ES integracijos gilinimo elementų – bendros kapitalo rinkų sąjungos (Capital Markets Union, CMU) plėtra. Visiškai įgyvendinta CMU galėtų reikšmingai sumažinti ES priklausomybę nuo išorės kapitalo ir sustiprinti finansinę autonomiją. Palengvindama tarpvalstybines investicijas ir integraciją ES viduje, CMU padėtų diversifikuoti verslui prieinamus finansavimo šaltinius. Remiantis buvusio Italijos Ministro Pirmininko Enrico Letta balandį pasirodžiusia ataskaita, ES indėlių ir grynųjų pinigų pavidalu laikoma 33 trln. eurų privačių santaupų. Svarbu pažymėti, kad aktyvesnis namų ūkių įsitraukimas į investavimą teigiamai paveiktų produktyvumo ir inovacijų raidą ES.
Įgyvendinta CMU galėtų veikti ir kaip negatyvų šokų poveikį mažinantis mechanizmas. CMU sudarytų geresnes sąlygas investicijų paskirstymui visoje euro zonoje, todėl makroekonominė raida mažiau priklausytų nuo šokų, kurių patiria paskira valstybė. Pavyzdžiui, TVF skaičiuoja, kad JAV dėl efektyviai veikiančios kapitalo rinkos privatus rizikos pasidalijimas yra net 4 kartus efektyvesnis nei Europoje. Kitaip tariant, jei BVP smunka 1 procentiniu punktu, ES vartojimas vidutiniškai sumažėja 80 bazinių punktų, o JAV – vos 20.
Galiausiai, siekiant didinti atsparumą ir sumažinti tiekimo grandinių pažeidžiamumą, ES taip pat svarbu tęsti derybas dėl laisvosios prekybos susitarimų su mažesnės geopolitinės rizikos šalimis. Pavyzdžiui, ES vis dar derasi dėl laisvosios prekybos susitarimų ne tik su smarkiai augančiomis ir aiškaus priskyrimo nei vienam geopolitiniam blokui neturinčiomis šalimis (pavyzdžiui, Indija ir Indonezija), tačiau ir Vakarų partnerėmis, tokiomis kaip Australija. Europos Komisijos vertinimu, sudarius laisvosios prekybos susitarimą, prekyba tarp ES ir Australijos, antros pagal dydį suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) eksportuotojos pasaulyje, galėtų padidėti maždaug trečdaliu. Todėl laisvosios prekybos susitarimų derybų paspartinimas – itin svarbus siekiant diversifikuoti tiekimo grandines ir sumažinti priklausomybę nuo rizikingų regionų.
Kiekviena krizė parodo silpnąsias puses – geopolitinis susiskaidymas kaip niekad aiškiai atskleidė Europos išorės priklausomybės ir vidinės integracijos spragas. Kartu kiekviena krizė yra ir erdvė galimybėms – tik nuo mūsų priklauso, ar išmokę krizės pamokas kitus iššūkius pasitiksime stipresni.
Apie Europos ekonominį ir politinį atsparumą vykstant pasauliniams geopolitiniams pokyčiams, Europos atsaką į geopolitinį susiskaidymą ir kitus struktūrinius pokyčius bus diskutuojama gruodžio 16 d. Vilniuje vyksiančioje Lietuvos banko metinėje ekonomikos konferencijoje, skirtoje euro įvedimo dešimtmečiui.
Konferencijos transliaciją bus galima stebėti Lietuvos banko interneto svetainėje. Daugiau informacijos apie konferenciją galima rasti čia.
